Pereiti prie turinio

Tačiau geriausi sportininkai nėra panašūs į kultūristus. Galite sužinoti apie Havajų kultūrą ir istoriją, kai savarankiškai vyksite į šią giliai dvasinę vietą. Jos teigimu, pirmiausia namus reikia atrasti savyje, širdyje, ir tuomet kiekviena šalis bus kaip namai.

Dalintis Išvažiavimas nėra išdavystė, o grįžimas — ne pralaimėjimas. Rašytoja Akvilina Cicėnaitė-Charles Pokalbis tarp dviejų rašytojų, tarp Australijos ir Havajų, aptariant lietuvišką tapatybę ir kūrybą Lietuvai gyvenant svetur. Kūrinio herojės savo gyvenimais pasakoja XX a.

Lietuvos istoriją — per meilės santykius, kuriuos tragiškais paverčia karai, okupacijos, Holokaustas, sovietmetis. Tačiau esminga čia, kaip galima numanyti ir iš pavadinimo, — tyla. Tai, kas lieka nepasakyta, nuryta, užspausta. Romane užčiuopta moterų maniera nutylėti, perduodama lyg giminės tradicija, privertė Padidinkite varpa tiek tikrai kitaip pažvelgti į savo mamą, močiutes ir jų patirtus, bet retai minimus istorinius gyvenimo kontekstus.

Nuo m. Todėl ironiška, kad, pristatydama Akviliną, lyg esminį jos biografijos faktą paminiu gyvenimą Australijoje. Tačiau nepavyks paneigti ir kito aspekto, dėl kurio sutampa mūsų nuomonės — fizinis atstumas nuo tėvynės leidžia netikėtais kampais permąstyti savo būtį ir tapatybę. Prisipažinsiu, kitų tavo knygų neskaičiau, nes jos priskirtos paauglių ir jaunimo literatūrai.

Tačiau tavo kūryba Lietuvoje dedama į paauglių knygų lentyną, dargi turbūt priskiriant ją emigrantų literatūros srovei. Ką manai apie tokį skirstymą? Kaip pati įvardytum savo kūrybą? Pamenu, klausei manęs, ar man grįžus į Lietuvą mano knygos nebebūtų priskiriamos emigrantų literatūrai. Pasidomėjau, ką dar apie tai kalba literatūros tyrėjai.

Tinkamumas išgyventi laukinėje gamtoje: „Men's artlabas.lt“ - Fitnesas -

Pripažindama, kad formalus literatūros skirstymas pagal gyvenamąją vietą yra probleminis, nes autorius išties gali grįžti į Lietuvą, ji siūlo kalbėti ne apie emigracinę literatūrą, o apie emigracinės savimonės literatūrą. Ir man toks skirstymas, kalbant apie šiuolaikinę literatūrą, atrodo kur kas prasmingesnis. Apskritai, rašytojo kūrybos klasifikavimas jam dar esant gyvam man rodosi labai sąlygiškas. Kūryba šaknijasi, kinta, auga, autorius įgyja brandos ir patirties, gali siekti aprėpti kitus žanrus, kalbėti naujoms auditorijoms.

Dabar jaučiuosi taip, tarsi tik pradėčiau apčiuopti savo balsą, ir dar nežinau, kur jis mane nuves.

Kultūringa mėsa yra čia ir jūsų namuose

Turbūt esi viena iš nedaugelio rašytojų, turinčių literatūros teorijos magistro laipsnį. Tačiau dar įdomesnė man rodosi tavo religijų studijų doktorantūra Velingtone, Naujojoje Zelandijoje.

Kaip studijos formavo ir keitė tavo gyvenimą? Visas savo studijas rinkausi iš meilės, ne praktiniais sumetimais, neturėdama supratimo, ką veiksiu baigusi. Visos man davė labai daug, pradedant nuo bakalauro: po mokyklos, kurioje mano rašinius gyrė ir dalyvaudavau rašymo konkursuose, įstojau į lietuvių filologiją ir atsidūriau terpėje, kur visi rašė gerai ir geriau už mane.

Už pirmąjį egzaminą, literatūros teorijos įvadą, gavusi septintuką labai susikrimtau, pamaniau, kad esu ne savo vietoje. Tai buvo žemiausias pažymys per visus šešerius studijų metus.

„25“ Geriausi Dalykai, Kuriuos Reikia Padaryti Konoje, Havajuose -

Ironiška, kad vėliau magistro studijoms pasirinkau būtent literatūros teoriją. Reklama Sakoma, kad rašytoju iš pradžių gimstama, paskui tampama.

kad narys reiskia zmogu

Literatūros teorijos studijos nepavertė manęs rašytoja, gal net priešingai — kurį laiką po studijų buvau atitolusi nuo grožinės literatūros, dirbau tekstų kūrėja reklamos agentūrose. Studijuodami analizavome literatūros kūrinius, tyrinėjome jų veikimo mechanizmą, buvau pasinėrusi į gerus tekstus.

Pradėjus kritiškai vertinti kitų tekstus pasirodė neįmanoma kritiškai nevertinti savųjų. Bet studijos padėjo man ugdyti literatūrinę klausą. Reklamos tekstų kūrimas mokė sutalpinti esmę į penkiolika sekundžių ir suprasti, kad įkvėpimas yra pervertinamas. Disertacijos rašymas mokė kritiškai mąstyti, kaupti ir apdoroti informaciją, dirbti su didelės apimties tekstais, kasdien sėsti prie darbo stalo nepaisant nieko, nors ir žemė drebėtų tikra istorija, juk studijavau Naujojoje Zelandijoje.

Disertaciją rašiau apie šventybės the sacred sampratą posovietinėje literatūroje, taigi apie pasaulį, kuriame religija nebetenka savo Kaip Padaryti priartinimo nara namuose, užtat iškyla ir yra konstruojamos kitos šventybės versijos.

Ar priartinimas yra blogis, ar nepasisekė?

Doktorantūros studijos buvo ir mano pirmoji Kaip Padaryti priartinimo nara namuose svetur patirtis, ir visa tai išties augino mane kaip asmenybę.

Gyveni Australijoje, kuri Lietuvoje. Ką tai reiškia tau kaip kūrėjai? Dvejopą tapatybę? Pati būdama panašioje padėtyje kartais jaučiuosi tarsi neišsipildžiusi arba esanti ne vietoje — nes kuriu Lietuvai gyvendama svetur. Kita vertus, gyvendama Lietuvoje gal nejausčiau poreikio jai kurti. O kaip tau? Koks jausmas? Kaip ir tu, daliju save tarp dviejų šalių ir vis susimąstau apie tai, kas yra vientiso gyvenimo laimė, laimė gyventi vienoje geografinėje plotmėje. Tokią susiskaldžiusią tapatybę kartais norisi pavadinti tik iš dalies išsipildžiusia, imi galvoti apie praradimus — bendruomenės, buvimo kartu, pripažinimo, tiesiog buvimo komforto zonoje.

Bet, kita vertus, šis buvimas tarp dviejų erdvių skatina iš naujo apmąstyti ne tik iš kur esu, bet ir kur esu, tą liminalią erdvę, kuri atsiveria kaip kūrybos erdvė. Toks buvimas daro įtaką ir kūrybos tematikai. Jei būčiau likusi Lietuvoje, vis tiek būčiau rašiusi, tik kitokius kūrinius. Gal jų būtų mažiau, o gal ilgainiui būčiau išsisėmusi. Jose atsigręžiau į Kaip Padaryti priartinimo nara namuose — tiek kolektyvinę, tiek asmeninę.

Kartais man atrodo, kad jei mano geriausias kūrinys dar ateityje, jis gims iš to dvejopo buvimo įtampos, gyvenimo tarp čia ir ten. Bet taip būna dažniausiai tada, kai bandau įsisprausti į svetimus batus, matuoti save pagal svetimus standartus. Man atiteko ne vientiso gyvenimo, bet dvejopo buvimo, išvykusiųjų laimė. Žinoma, ji turi dvi puses: viena vertus, prarandu tą jausmą, kai giliai širdyje jauti, jog esi namie — kalboje, kuri yra tavo namai; kita vertus, atrandu pasaulio beribiškumą, kalbų ir valstybių sienų reliatyvumą, empatišką pajautą, kad viskas yra viena.

Atrandu, kad aš pati — ir be ribų, ir be krantų. Gal todėl gyvenant ne Lietuvoje kūryba atrodo svarbesnė, gal net gyvybiškai būtina. Kai rašau, jaučiuosi — ir esu — savo vietoje. Kai rašau, grįžtu namo, į savo šerdį, savo vidinės geografijos centrą.

Liaudies metodai Padidina nari

Sakai, kad gyvendama Lietuvoje galbūt nejaustum poreikio kurti Lietuvai. Bet gal įkvėpimu tuomet taptų noras kurti pasauliui, dvejopo buvimo nostalgija? Aš irgi dažnai šito savęs klausiu: ar gyvendama Lietuvoje kurčiau pasauliui? Bet tada iškart įsijungia vidinis kritikas, sakantis, kad pasauliui aš neįdomi. Čia kalbu ne vien konkrečiai apie save, bet apie lietuvių kūrybą apskritai.

Government Surveillance of Dissidents and Civil Liberties in America

Nežinau, ar pastebėjai tokią tendenciją, bet būna, kad kai kas nors itin gerai Kaip Padaryti priartinimo nara namuose, nesvarbu, kurioje srityje pvz. Ar tau pažįstamas toks jausmas, vertinimas?

Padidejimas padejo nariui

Gal dėl to emigracijoje gyvenantys rašytojai ir kuria Lietuvai, o ne pasauliui, būtent bijodami pasijusti nepilnavertiški? Šiuo atveju svarbiau gal ne tiek adresatas, kiek intencija. Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai: Kiti būdai prisidėti Bet kalbant apie kūrybą pasauliui kaip adresatui, tikiu, kad lietuvių tauta turi unikalią istorinę patirtį, kurios įspaudą nešiojamės ir kuri įdomi ne tik mums.

Papasakotos dar ne visos tarpukario, sovietmečio, Nepriklausomybės istorijos, o jos turi potencialo būti universalios, leidžia pažinti šalį ir žmones. Jei pasakojimas yra autentiškas ir įtraukiantis, jis ras savo kelią pas skaitytojus ir kitomis kalbomis. Lietuvių literatūra ir ne tik literatūra — tas pats galioja kitoms sritims yra įdomi, kai yra autentiška.

Nario dydis per 5 metus

Tik, skirtingai nei vizualiųjų menų atstovams, lietuviškai rašantiems autoriams patekti į pasaulį sudėtingiau, reikia kliautis tarpininkais — agentais, vertėjais Man regis, per artimiausią dešimtmetį ne tik sulauksime daugiau kokybiškų vertimų iš lietuvių kalbos, bet ateis ir nauja karta — lietuvių kilmės jaunimas, augęs svetur, kalbantis ne viena kalba, rašantis turbūt jau nebe lietuviškai, o angliškai.

Kokias istorijas papasakos šie žmonės?

Kaip is tikruju padidinti nariu atsiliepimus

Jie priklausys Lietuvai ar pasauliui? O dėl nepilnavertiškumo Tikrai gali užplūsti savigaila, kad štai gimiau per anksti, kad mano karta tarsi pralaimėjo — juk gimėme sovietmečio pabaigoje, studijos užsienyje atrodė nepasiekiama prabanga, tai šio, tai ano neturėjom — bananų, džinsų, kelionių, pasaulinės literatūros Bet pasauliui įdomu ne ko neturėjome, o ką turime ir ką galime duoti, kad gebame, pavyzdžiui, savo traumas išversti į paveikią literatūrinę kalbą.

Norime būti šalis, garsėjanti tuo, kad čia yra puikus fonas juostai apie devintojo dešimtmečio Pripetę Vyriski lytis vis dėlto kuriame naują tapatybę?

Yra erdvės net į tą nepilnavertiškumą pažvelgti iš šalies, su ironija, beje, jis irgi gali tapti įkvėpimu, terpe kūrybai. Kokia netikėta tavo mintis — kad mūsų karta neva pralaimėjo.

Laukinė treniruotė realiam pasauliui

Aš tik atvykusi gyventi į JAV pradėjau jausti, kad gimimas laikmečių sandūroje yra būtent tai, kas daro mane įdomią vakariečiams. Būna, pagaunu save, kad, kai netingiu ir noriu pasirodyti naujiems pažįstamiems įdomi, imu pasakoti ką nors apie anuos laikus, pavyzdžiui, apie tai, kaip mane promočiutė karšto vandens pilname dubenyje ant taburetės prausdavo, nes nebuvo vandentiekio, užtat dabar va, žiūrėkite, beveik nesiskiriu nuo kitų.

Ar tau nesinori versti savo kūrinių į kitas kalbas ir kitataučiams pasakoti apie buvimą lietuve, Lietuvą, papasakoti mūsų istorijų? Koks tavo santykis su savo pačios kūrinių vertimu?

Esu bandžiusi versti savo esė į anglų kalbą.

kiek kainuoja padidinti nario storis

Bandžiau ir rašyti angliškai, tiesa, irgi pradėjau nuo esė, ne nuo grožinės literatūros.